Šiandien neištvėriau viršininko įžūlumo ir nutariau parašyti šį įrašą apie tai, kaip pas mus vedama darbo laiko apskaita.
Rytas
Darbo laiko apskaita
Taigi, darbas prasideda aštuntą ryto. Kai tik pradėjau dirbti, iškart pamačiau, kad nė vienas žmogus čia nedrįsta pavėluoti nė minute. Visi ateina prieš aštuonias, blogiausiu atveju – lygiai aštuntą. Iškart supratau, kad kažkas čia nelabai gerai, jeigu taip griežtai žiūrima į vėlavimą. Man asmeniškai atsikelti šeštą ryto ir atvažiuoti čia lygiai aštuntą tikrai nėra pats maloniausias dalykas pasaulyje. Žinoma, kitaip gal ir negalėčiau, labai į rutiną įsivažiuoti padeda mažametis sūnelis – jis jau nuo šešių ryto tampo mus už kojų pirštų ir prašo, kad eitume su juo žaisti, taigi, toks neužtildomas žadintuvas kaip ir yra. Tačiau kartu galvoju – nejaugi visiems tikrai taip patinka, kai darbo laiko apskaita pradedama taip anksti? Ypač žiemą, kai atsikeli naktį, ir sėdi naktyje dar tris valandas, kol prašvinta. Prisimenu, darbe, kuriame dar dirbau prieš išeidama į motinystės atostogas, būdavo galima atsikelti ir ateiti, kada tik nori. Vieniems darbas prasidėdavo 8 ryto, kiti ateidavo ir 11. Kiekvieno asmeninis reikalas. Žinau, kad visame pasaulyje įmonės vėlina savo darbo laiką, o ir mokyklos ima dirbti vėliau – mat nustatyta, jog žmogus vis tiek pirmas per anksti atsikeltas valandas tiesiog prabūna kaip gyvas zombis. Tai kas iš to, kad darbo laiko apskaita transporto įmonėse bus vedama būtent nuo ankstyvo ryto, jeigu tai bus tik skaičiai ekranėlyje, o žmonių mintys dar skendės sapnuose?
Pietūs
Artėjant pietums, visiems atsiranda daugiau jėgų, užverda darbai. Man taip pat taip yra, nes anksti ryte aš negaliu dirbti, miegu. Tada, kai visi esame kaip tik pačiame jėgų žydėjime, kai darbas veja darbą – šaukiamas susirinkimas. Jis trunka valandą, paprastai su temomis būna susiję 3 – 5 žmonės, kiti 15 šiaip sėdi, klauso. Tada būna pietūs, ir po pietų darbo laiko apskaita imoneje jau būna įsukusi 4 valandas, tačiau aš būnu aptingusi, prisivalgiusi, nenudirbusi savo darbų, nes man juos pertraukė susirinkimas. Puiku, tiesiog puiku. Ką gi, prasideda vėl darbai, tik šįkart ji vyksta lėčiau.
Vakaras
Kai artėja darbo laiko pabaiga, prasideda tikri cirkai. Suminė darbo laiko apskaita, skaičiavimas jos vyksta visą laiką, todėl visiems yra riba – penkta vakaro. Neva tada reikia išjungti „Solitery“, kurį žaidei pastarąjį pusvalandį, ir eiti namo. Vakar, kai bosas išėjo 20 minučių anksčiau, aš irgi nutariau netysoti darbe. Išėjau be penkių penkios, o jis, gyvatė, tykojo mašinoje ir žiūrėjo, ar tik jo darbuotojai kaip pelės nebėga lauk, anksčiau lauko. Argi ne bjauru? Jokio pasitikėjimo, šlykštu. Šiandien buvau iškviesta ant kilimėlio.
Kilimėlis
Keistas čia darbas, nes elektronine darbo laiko apskaita visiems yra geriausias botagas, nors į rezultatą orientuotų žmonių – mažai. Taigi, nieko keisto, kad man tai kelia pasibjaurėjimą, o kartais jau tik juoką. Kai mane iškvietė ant kilimėlio, norėjo, kad kaip nusidėjėlė pasigailėčiau savo nedoro poelgio. Tačiau aš išrėžiau viską, ką galvoju: šita įmonė bankrutuos dar iki šių metų pabaigos, jeigu ir toliau nebus orientacijos į tikslą, į rezultatus, ir jeigu bus taip sureikšmintai žiūrima į darbo laiką, kuris yra tik formalumas – iš tiesų, tas, kas nori, turėtų galėti dirbti kad ir iš namų, o taip pat kokiu nori laiku. Čia vyksta absurdas, ir jeigu neatsiras sveiko proto, tai neatsiras ir pinigų. Aš tikrai manau, kad vesti darbo laiko apskaitą reikia, tačiau tik dėl įdomumo – kad matytum, kas kiek laiko skiria darbams. Bet nagrinėti reikėtų nuveiktus darbus, o ne duobes, išsėdėtas kontoros kėdėse.