Šiandien pagalvojau, kad per gyvenimą esu gavusi labai daug vizitinių kortelių, o pati nė karto niekam neištiesiau nė vienos vizitines korteles. Kodėl jas žmonės nuolat duoda, nori likti nepamiršti? Bet nutinka dar blogiau. Pamirštu juos net su ta vizitines korteles magija, kuri, ko gero, yra nepakankamai stipri. Turiu stalčiuje kelias neišmestas, kur akivaizdu, kad kažkam vizitines korteles maketavimas buvo ne tik eilinis darbelis po pietų pertraukos, o kažkas daugiau. Turiu pasilikusi tokias, kur įdėta daugiau kūrybos, tokias, kurių neišmečiau arba dėl labai originalaus dizaino, arba dėl to, kad žmonės, davę jas, man buvo iš tiesų labai svarbūs. O kas tos pamirštos? Kieno vizitines korteles Vilniuje ir kituose miestuose man niekada nebūdavo svarbios, ir kokias jas visada pamiršdavau?
Nekilnojamojo turto agentai
Kiekvienais metais kraustantis iš buto į butą, prie nuomos skelbimų būna prisisiurbę nekilnojamojo turto agentai. Jie pažada būsto savininkams aukso kalnus, nors realiai padaro tik tiek, kiek laisvai būtų pasidaręs ir pats šeimininkas – įsidėjęs skelbimus į portalus ir atsiliepęs į žmonių skambučius. Sutartis, kurioje net nedeklaruojami jokie mokesčiai, tiesą sakant, net nebūtų tinkama. Tačiau jie vis tiek ją pakiša nuomos metu. Šie agentai atsiranda prie kiekvieno būsto skelbimo. Pamatę, kad kažkas įkėlė skelbimą, jie tuojau pat skambina nekilnojamojo turto savininkui ir jam siūlo savo nemokamas paslaugas. Tačiau žmonėms, kurie nori išsinuomoti, tenka sumokėti po 200 eurų už visiškai nieką. O kartais šie agentai iš tos desperacijos net nesugeba tiksliai pateikti informacijos. Jie nesugeba žmonėms pasakyti, kur tiksliai yra tas butas, kokiam laikui išnuomojamas, kokie baldai paliekami, ką dar šeimininkai pasakė. Tik atvykę į susitikimą, žmonės pamato realią situaciją, jau bendraudami su šeimininkais. Taigi, tie tarpininkai yra tarsi kažkoks aplink kojas besivyniojantis ir bėgti trukdantis šalikėlis. Ir be jokios abejonės, savo sandėrį, kai baigia darbus ir pasirašo sutartį, agentai pabaigia ne tik pergalingu 200 eurų paėmimu iš vargšų pasipriešinti negalinčių žmonių, bet ir itin brutaliu savo vizitinės kortelės įkišimu. Lyg jos kam nors kada nors reikėtų.
Bendradarbiai
Taip pat gana keistas įprotis būdavo duoti vizitines korteles ant plastiko per verslo susitikimus. Susitikus su žmonėmis, su kuriais jau prieš tai galbūt elektroniniu būdu bendraudavau, kažkodėl atkišdavo man savo plastikines korteles. Tas prieš atsisveikinant „ai, palaukit, dar duosiu“ atrodydavo taip keistai, lyg kažkada vaikystėje atėjus pas močiutę, kuri prieš išeinant dar norėdavo atnešti anyžinių saldainių, vienintelių, kurių nevalgydavau. Kartais pasakydavau, kad jų nevalgau, o ji sakydavo – tai kitiem vaikams atiduosi. Taip ir tos Kopijos vizitines korteles ant medzio stalo numestos susitikimo pabaigoje. Kokybiškos, gal net Baltijos kopija jas spausdino. Na bet man jų nereikia, tai ką turėčiau daryti? Visų, dalyvavusių susitikime, elektroninius paštus jau turėjau, nes susirašinėdavome paštu. Be to, kiekvienas rašantis visada pabaigoje po savo „Pagarbiai, vardas pavardė“ pridėdavo ir savo telefono numerį. Jeigu ant tų kortelių būtų buvę dar pridėtas koks nuolaidos kuponas kažkur apsipirkti, tai vis kažkokia nauda būtų buvusi. Dabar atrodė, kad čia nebuvo tikrai jokios prasmės… Taigi, natūralu, kad visos tos vizitinės kortelės, vos išėjus iš patalpos, keliaudavo į šiukšlių dėžę, čia pat už durų. Na, bet juk ne mano kaltė, kad kažkas taip nemąsto ir daro dalykus tiesiog iš inercijos.