Kol nuomojiesi butą ir neturi savo, statinių priežiūra tampa kažkiek šalutiniu dalyku. Tu tiksliai nežinai, kas vyksta su tuo namu, kuriame gyveni, tau nerūpi, ar stogas kiauras. Tu džiaugiesi, kad kažkiek susipažinai su dar vienu rajonu, bet ne su pastatu prieziura. Turi rankose savo nuomos sutartį, skaičiuoji laiką iki jos pasibaigimo ir mąstai, ką toliau darysi, ar keliausi į kitą rajoną nuomotis butą nuo rudens, ar bandysi čia pratęsti sutartį. Tuo tarpu, pastatų priežiūra rūpi visiems rūstiems kaimynams. Jie nuolat burnoja, kad tau nesvarbi statinių priežiūra ir kažką piktai murma.
Užpylė butą
Mūsų situacija – tokia kaip ir daugelio. Kai nuomojiesi butą, o šeimininkams pastatu prieziura ne tokia ir svarbi. Jie galvoja – ai, tegul tie nuomininkai gyvena prastomis sąlygomis, o vieną dieną mes patys ten įsikraustysime. Tada mums jau tikrai rūpės statinių priežiūra, tada mes norėsime, kad viskas būtų gerai, tada mes stengsimės, kad būtų vamzdžiai sutvarkyti, kad per langus nešvilptų šaltas vėjas, už kurio šildymą gražiai kas mėnesį susimeta visi butai ir taip toliau. O dabar – gyvenkite, brangūs nuomininkai, kaip tik norite. Šių statiniu prieziura ne mūsų ir, ko gero, ne jūsų reikalas. Taigi, kai gyveni tokiomis sąlygomis, techninė priežiūra pasidaro aktuali tik tada, kai iš tiesų atsitinka kas nors blogo. Kai kažkur sprogsta vamzdis, kai nutinka kokia nors nelaimė.
Buvo gili juoda naktis, kai į mūsų duris ėmė kažkas skambinti. Pašokau iš lovos galvodama, ar jau rytas ir ar mums atnešė kokią nors siuntą. Nejaugi aš esu užsisakiusi dar knygų, kurių negavau? O gal siuntinį nusprendė atsiųsti brolis iš Anglijos? O gal ir vėl koks nors girtuoklis skambinėja į visus duris? Kaip įprasta tokiomis sąlygomis, pirmiausiai buvau šoke ir išsigandau. Pakrutinau vyrą, kad jis nueitų pažiūrėti į duris. Jis lėtai atsistojo ir nuėjo prie durų bei net nežiūrėdamas per akutę jau rakino duris, nepasidomėjęs, kas už jų. Ak, tas jo neatsargumas. Aš greit jį nustūmiau ir pažiūrėjau už durų. Stovėjo lyties požymių neturinti žema būtybė žilais plaukais. Paklausiau „kas ten“. Atsakė „kaimynė, atidarykit, jobtvaimat“. Paklausiau dar kartą – pakartojau. Kai atidarėme, kažkokiu būdu per milisekundę ji atsidūrė mūsų namuose ir jau vaikščiojo po visus kambarius šaukdama „vanduo bėga“. Vyras pasakė – gerai, rytoj pažiūrėsim, kas negerai. Tada ji įsiuto ir pradėjo rėkti, kad kokios kalbos gali būti apie rytojų, jeigu jos butą užlies. Tik jai nurūkus laiptais žemyn, pažiūrėjome į laikrodį – pasirodo, jau buvo po septynių dešimt, kaip tik už 5 minučių turėjo skambėti mano žadintuvas. Taigi, statiniu technine prieziura mums ir vėl teko sunerimti tik tada, kai kažką užpylėme. Bet argi mes kalti, kad šeimininkams visiškai nerūpi šio ūkio administravimas? Kad jiems absoliučiai tas pats, ar mūsų vamzdžiai geri, ar kiauri, ar pasijungus skalbimo mašiną ir pasikeitus slėgiui kur nors nesutrūks vamzdynai.
Bendruomenės susitikimai
Aišku, statinio techninė priežiūra turėtų rūpėti visiems kaimynams ir namo pirmininkui, jeigu toks yra. Paprastai matome kabančius tuos lapelius apie tai, kad artėja bendruomenės susitikimas. Tada mes nusprendžiame, kad jau laikas kažkur apsimesti, kad išvažiavom iš miesto, jog niekas nebandytų mūsų nutempti į tą susitikimą. Juk pastatas ne mūsų, jo klausimus turėtų spręsti tikrieji šeimininkai, o ne nuomininkai.