Kaip lekia gyvenimas svetimoj šalelėj…
Pinigu pervedimas is Airijos
Daug kas šiuos laikus Lietuvoje įvardija kaip trečiąją emigracijos bangą – nemažai mūsų tautiečių laimės patraukia į Skandinaviją ar Didžiosios Britanijos salyną. Ten gyvenantiems dažnai sekasi geriau, negu čia likusiems giminaičiams, ir štai seniems tėvams ateina pinigu pervedimas is Airijos, kuris bent šiek tiek gelbsti mažų pensijų problemą. O koks iš tiesų tas gyvenimas Airijoje? Vieni sako, kad rožėm klotas, kiti – kad spygliais. Kalbamės su Janina, kuri sutiko atskleisti, kaip lietuviai gyvena Airijoje, ir kaip jai pačiai sekasi.
Janina, ar jau seniai ten gyveni?
Iš Lietuvos išvykau prieš dvylika metų, tada, kai dar galvojau, kad tai darau tik laikinai, gal keliems metams. Deja, būnant užsienyje, supratau, kad grįžti į Lietuvą mano atveju būtų beviltiška. Auginu du vaikus (vyriausią jau išleidau į mokslus), o gimtinėje sensta tėvai, vos išgyvenantys iš mažų pensijų. Mano pagalbos reikia ir atžaloms, ir vyresniajai kartai, kuriai padeda pinigu pervedimas is Airijos i Lietuva. Taip sakoma – atiduodu savo duoklę, kad mane augino. Tik man tą duoklę atiduoti lengviau – mama turi neįgalumą, todėl mus auginti buvo labai sunku, tėtis sunkiai sirgo, buvo du kartus gydomas nuo atsinaujinusio vėžio (laimei, jo optimizmas padėjo pasveikti). Jie dori ir sąžiningi žmonės, ne kažkokie „nagli“, todėl nemokėjo susigrobstyti turtų ar lipti kitiems per galvas, jau mane auginant jiems būtų pravertę pinigu pervedimas is Airijos. Pamaldūs tėvai turėjo net keturis vaikus, taigi, daugiavaikę šeimą labai sunku išlaikyti. Dėl to dabar aš jiems atsidėkoju, padedu, mano pinigu pervedimas is Airijos i Lietuva man visai nesudėtingas, nes čia aš uždirbu tiek, kad tikrai galiu padėti visiems, kuriuos myliu.
Turbūt ne kiekvienas užsienyje dirbantis išeivis ir ryžtasi taip dosniai padėti tėvams…
Na bet o ką daryti? Palikti, kad šaltų be kuro namuose? Pamiršti, apsimesti, kad mane gandras atnešė, kad aš iš kopūstų kaip drugelis išsiritau? Ne, tai neteisinga. Man širdį drasko matyti ir žinoti, kiek daug žmonių nusisuka nuo savo artimo, senatvėje nepadeda savo tėvams, nors jiems turėtų visą gyvenimą dėkoti, kad apskritai išaugino. Juk kiek tėvų yra, kurie ir savo vaikų neprižiūri… Sakau, man tas pinigu pervedimas is Airijos yra tik lašas jūroje, lyginant su tuo, kiek tėvai dėl mūsų darė. Apskritai, labai gaila ir skaudu suvokti, kad tas pinigu pervedimas is Airijos ir paprasti keli laiškeliai yra vieninteliai būdai mums dar jausti vieni kitų egzistenciją. Tėvai taip ir neišmoko naudotis kompiuteriu, todėl negalime bendrauti internetu, matyti vienas kito, kas būtų labai patogu. Be to, jie neprimato, tai ir skaityti sunkiai sekasi.
O kaip su darbais Airijoje? Ar sunki emigranto dalia, ar saldi jo duonelė?
Su darbais yra buvę ir geriau. Kažkada pinigu pervedimas i UK, oi, į Lietuvą, norėjau pasakyti, būdavo ir lengvesnis. Dabar, manyčiau, kad su darbais situacija suprastėjusi gal dvigubai. Žinote, visi čia važiuoja, o ta Airija ne guminę. Jauni atvažiuoja, kartais metam ar dviem, jiems reikalingas greitas pinigu pervedimas į namus tam, kad užsidirbtų namui. Kiti atvažiuoja visam laikus, jie žino, kad jiems naudingas saugus pinigų pervedimas į atskirą sąskaitą. Jie taupo, kad galėtų geresnį gyvenimą susikurti čia. Aš pati – dar negaliu pasakyti, kaip susiklostys mano gyvenimas. Kartais svajoju grįžti, bet tada ir pagalvoju – o kas manęs ten laukia, tikrai ne karalystė. Žiūrėsim, bus matyti, kaip Dievas duos.
Stiprybės Jums, ponia Janina.